Moters vaidmuo visuomenėje – lyderė ar aplinkybių auka?

Rugsėjo 24 – 30 dienomis Turkijos sostinėje Ankaroje įvyko tarptautinis renginys, kuriame dalyvavo ir draugijos ,,Veikiam.Lt“ atstovai. Tarptautiniame seminare ,,Double Victim of Women Shelter“ pristatyta smurto prieš moteris statistika Lietuvoje, analizuojama moters vieta pasaulyje. Keliaudami, pažindami skirtingas kultūras, bandėme suprasti moters vaidmenį skirtingose pasaulio šalyse.  

Dideliame mieste kultūrinis gyvenimas virte verda. Mažesniuose – žmogus, turintis dvasinį profesionaliosios kultūros ilgesį, turi kultūrinį lauką susikurti pats: kaupti asmeninę patirtį, telkti bendraminčius, mėgstančius keliauti, kažką kolekcionuoti, rasti mėgstamą laisvalaikio užsiėmimą. Žemaitijos miesteliuose galima aptikti  įvairiausių menų oazių. Vieną jų savo buvimu, veikla, užsiėmimais, savo kūryba pristato eseistė Alma Riebždaitė. Jos įžvalgos, kelionės dienoraštis puikiai atspindi renginio nuotaiką, iš kelių užfiksuotų akimirkų, dėliojamas bendras paveikslas, kuriama tarptautinio seminaro nuotaika.

Pirmoji diena Turkijoje. Minaretai melsvi

,, Visada visame pasaulyje atsiras vyrų, kurie į moterį žiūri kaip į mėsos gabalą savo poreikiams patenkinti“

Ir kas man šovė į galvą?! Gavusi pasiūlymą vykti į mokymus apie smurtą prieš moteris pagal Erasmus+ programą Turkijoje, švelniai tariant, nesusižavėjau, bet sutikau. Turistinė Turkija ir sostinė Ankara, man, pratusiai prie lietuviškų miškų, ežerų, upių ir pelkių, nepasirodė labai viliojanti. Pirmoji mūsų stotelė Turkijoje  – naktinis Stambulas. Naktį obeliskai pasirodė nuobodūs, tačiau, kai pamačiau vieną didžiausių šventyklų pasaulyje, galvoje ėmė skambėti S. Gedos eilutės:

      Minaretai melsvi

      Asilėlių balsai

Galvoju, prie ko čia tie minaretai, nei aš jų mačius nei ką. Viešbutyje, radusi internetą, pasidomėjau ir nustėrau. Asociacija buvo absoliučiai tiksli.

Jei Indijoje religinį jausmą patyriau per šventas giesmes, sklindančias iš kalnų slėnio, tai Turkijoje – per architektūrą. Prisiminiau ir kunigaikščius Oginskius, ir Rietavo bažnyčios išlakius bokštus.

Ryte, važiuojant per Ankarą ir atvertus  naują ,,Turkijos puslapį“, pakerėjo landšaftas – nedideli rusvi kalnai su įsikūrusiomis daugiaaukščių salelėmis ir tarp jų kyšančiais mečečių smailiais ir aukštais bokštais. Po nemigo paros prasidėjo mokymai ir kai kurie iš mūsų sulaukė gausių ir sočių turkiškų pietų, kur vienas po kito nešami patiekalai nemokamai. Prisiminiau Lietuvos restoranus, kur patiekti vandenį nemokamai yra problema. Prie stalo su lektoriumi Ali diskutavome apie moterų situaciją. Visada visame pasaulyje atsiras vyrų, kurie į moterį žiūri kaip į mėsos gabalą savo poreikiams patenkinti ir visada atsiras žvilgsnis moterį regintis kaip asmenį, kaip asmenybę su savo jausmais, mintimis ir tikslais.

Vakare vėl mėgavomės turkišku maistu, rūkėme kaljaną, klausėmės gyvos turkiškos muzikos.

#itcouldbebetter

Antroji diena Turkijoje. Mečetė

,,Viltis nėra kvailių motina“

Pagaliau pavyko išsimiegoti!

Pirmą dienos dalį gyvenome pirmos dienos įspūdžiais, tačiau per tradicinius turkiškus pietus sėkmingai pradėjome nirti į antrą dieną. Jautresniems ir persikrovusiems įspūdžių jau norėjosi ir nuo visko atsiriboti, įlįsti į tamsų kampą, tačiau srovė buvo tokia stipri, jog iš visų pakampių išnešė į naują įspūdžių, patirčių trasą.

Tikslas – mečetė. Pamatyti ją iš arti, pačiupinėti, pauostyti, pamatyti ir išgirsti. Dar vakar nerimau: ,,Ar į ją įleidžia moteris?“ Išgirdusi ,,taip“ nepaprastai nudžiugau.

Iš pradžių mes aplankėme muziejų. Eksponatais už stiklų nusivyliau. Prisipažinsiu, nesu didelė muziejų mylėtoja. Man reikia jausmo, pokalbio, gyvos akimirkos, kad prisiliesčiau prie istorijos. O čia puodai už stiklų ir taip toliau. Buvo nuobodu. Mečetė, tikra mečetė, švietė savo bokštais kažkur toli miesto panoramos fone. Galvojau, gal jie ne taip suprato. Aš rimtai pradėjau nervintis.

Pagaliau pasifotografavę ir nusipirkę gaivinančio vandens pajudėjome viešbučio link. Mane apėmė panika. Vilties debesį pamatyti mečetę pradėjo nešti smarkus vėjas, bet mes pasukome į kitą kelią ir debesis sugrįžo į dangų. Viltis nėra kvailių motina.

Ir štai gatvėje, pilnoje prekybininkų, triukšmo ir šurmulio, kažkur skubančios minios, pradeda nirti minaretai… Širdį užplūsta šiluma lyg skrandį truputį išgėrus stipraus alkoholio, kurio Ankaroje, sako, nėra, bet kas norėjo, tas rado.

Dabar jau žinau, jog ,,minaretas“ išvertus iš arabų kalbos reiškia ,,švyturys“. Iš minareto balkono šventikai kviesdavo tikinčiuosius melstis. Dabar yra garsiakalbiai, bet minaretai vis tiek statomi.

Mes, žinoma, įėjome į vidų. Moterys, pridengusios plaukus šaliais ir skaromis, vyrai – vėjo plaikstomais plaukais. Pasitiko milžiniška šventyklos erdvė ir tyla, įstabūs sienų ir lubų raižiniai, sietynas, po basomis kojomis galėjai justi storą minkštą kilimą šiek tiek judantį ir linguojantį kaip lietuviškos samanos miške. Prasidėjo pamaldos, o su jomis ir giesmė. Mes sėdėjome ratu ant kilimo ir klausėmės. Žiūrėjome į melsvą sieną ir besimeldžiančius vyrus. Prieš tai mūsų religinį jausmą sutrikdė priėję policininkai, pareikalavę užsidėti kaukes, na, ir prašė  neatsigulti ant to minkšto visos šventyklos grindis dengiančio kilimo, nors šiaip gyvename laisvai. Dauguma žmonių vaikšto su kaukėmis, bet vaikštantiems be jų galvų niekas nekapoja.

Mūsų grupės vadovė sako, jog šventyklos prieigose mačiusi gyvenančią raganą. Nenorėjau jos pamatyti.

Viską stengiuosi aprašyti kuo realistiškiau, žinoma, kai kur švelniai sutirštindama spalvas, sulaukiu priekaišto, jog realybę matau pernelyg gražią. Tebūnie. Ir prisimenu, berods, kolegė darbe bus sakiusi, ,,Įtikink tu musę, kad medus skanesnis už šūdą.“

Kol rašiau šitas eilutes, kažką pasitiko nuotykiai naktinėje Ankaroje, apie kuriuos sužinojau ryte, bet kuriuos kukliai nutylėsiu. Kai sutiksite, galėsite paklausti patys. Juk taip įdomiau. Tikiu, jie papasakos.

TREČIOJI DIENA TURKIJOJE. ASILĖLIS

Turėjo būti kalnai, bet iš kažkur atsirado asilėlis. Ir kas galėjo pagalvoti, jog S. Gedos dvi eilėraščio eilutės gali taip tobulai išsipildyti Turkijoje?

Minaretai melsvi

Asilėlių balsai

Asilėlio tikrai nelaukiau ir nesitikėjau. Jis atsirado pats. Ir kai jis atsirado, asilėlį pavadinau savo brangiausiu broliu, bet geriau paklausykite, kaip viskas trečią dieną Turkijoje vyko iš tiesų.

Asilėlio nebuvo nė kvapo! Niekur! Todėl mes lyg niekur nieko sulipome visi į autobusą ir asilėlio niekas nepasigedo. Pajudėjome iš sostinės Ankaros. Abipus kelio – kalnai. Muzika – nuotaikinga turkiška muzika su repo prieskoniais, nes projekto dalyviai, suvažiavę iš įvairių šalių, daugiausia jaunimas. Mūsų tikslas – Beypazari miestas, turintis didingą ir įspūdingą istorinį paveldą. Taip rašo internete. Informatyvu, tiesa? Niekas nieko daugiau mums ir nepapasakojo, pažindami Beypazari miestą galėjome kliautis tik savo akimis, ausimis, kojomis, uosle ir pirštais. Aplankėme du muziejus, kuriuose, ačiū Dievui, buvo galima viską čiupinėti ir net savo akimis regėjome burtininkės apvalymo ritualą už 75 lyras. Manau, kad valant kitus, šiek to gėrio kliuvo ir man ir grįšiu į Lietuvą geresniu žmogumi. Hamamo (turkiškų SPA malonumų vieta) muziejuje

daug kas buvo už stiklo, bet šį tą pačiupinėjus buvo galima ir nusipirkti. Lauktuvės jau yra!

,,Mano pėdkelnės susiplėšė į kalnų augalų spyglius“

Gardžiai pavalgydinti buvome paleisti į laisvę, bet man net nekilo mintis ieškoti asilėlio! Ten buvo turgus, pilnas vaisių, džiovintų ir sultingų, prieskonių, papuošalų, rūbų, o jau saldumynų gausybės neįmanoma apsakyti. Ten buvo galima rasti visko, net ir Lietuvą, bet asilėlio ne, nes jo niekas neieškojo ir jis niekam nebuvo reikalingas.

Mes su sūnumi ištrūkome iš turgaus ir stebuklingai atsidūrėme už miesto ribų vargingame rajone. Mums tai labai patiko, nes esame vieno kraujo. Mes žinojome, kur norime eiti net nepasikalbėję!

,,Ar čia nebus gyvačių? – paklausė sūnus. – Mes juk nieko nežinome apie vietinę gamtą.“ „Nebus, – patikinau sūnų, nors apie vietinę gamtą irgi žinojau nieko.“

Ar sakiau, kad Beypazari miestas įsikūręs slėnyje tarp kalnų. Mes, vinguriuojančiais takeliais tarp vargingų namų, pradėjome kilti vis aukštyn ir aukštyn, kol atsidūrėme kalnuose ir prieš mūsų akis atsidūrė miesto, skendinčio slėnyje, panorama. Ten nieko labai linksmo nebuvo, tik akmenys, žvirgždas ir visokie spygliuoti augalai, bet vėliau mano sūnus sakė, kad turguje pardavinėjami pusbrangiai akmenys yra surinkti būtent nuo tų kiek tik akys užmato besidriekiančių kalnų.

Mes pavargome ir buvo sunku, bet užlipome į savo viršūnę. Mano pėdkelnės susiplėšė į kalnų augalų spyglius, nes kopimo į kalnus mes tikrai neplanavome. Tai atsitiko. Kai kur teko kopti ir keturiomis, bet viską atpirko atsivėrusi miesto panorama. Gyvačių nesutikome, net alegorinių.

Kiek susitikome mūsiškių turguje, visi susitikimo vietą, varge, suprato skirtingai, todėl vedami augančio nerimo pradėjome valgyti saldumynus, kuriuos dosniai praeiviams siūlė prekeiviai. Taipogi sausainių, sulčių ir net turkiškos kavos. Aš net suvalgiau graikišką riešutą iš močiutės delno pajuodusiais nuo darbo pirštais ir kol kas man nieko neatsitiko. Riešutas buvo keistai traškus ir sultingas. Tokio niekada nebuvo tekę ragauti. Kažkaip stebuklingai visi buvome surinkti į vieną vietą ir serpantinų keliais išvežti į kaimą, kur išdidžiai vaikštinėjo povas, draugiškos avys, galėjai sudalyvauti senoviniame rūbų skalbime ir išlieti visas per dieną susikaupusias neigiamas emocijas. Kai kam pavyko.

Kiekvienas keliaujame absoliučiai nepakartojamą vienintelę savo kelionę

Staiga autobusas šiek tiek pasviręs sustojo pakibęs ant bedugnės krašto, bet mes išlikome ramūs, mus linksmino nuotaikingi turkiški ritmai. Matai, autobusas pasuko ne tuo keliu ir jam prireikė apsisukti siaurame serpantinų kelyje. Tai buvo nuostabu, jeigu mirti, tai bent su linksma muzika, tačiau apsidairiusi išvydau tik ramius ir patenkintus veidus, matyt, eilinį sykį būsiu sutirštinusi spalvas. Ačiū veidrodiniams neuronams, nurimau.

Išlipome prie saulėgražų lauko, tad kiekvienas puolėme prie savo galvos ir pradėjome gliaudyti saulėgrąžas turkiškame kaime. Prisikirtę sėklų pasukome į sodybą, kur išmokome skalbti senovišku turkišku būdu (pagalvojau, jog po pirmo smūgio jau būtum netekęs savo nekokybiško rūbo), o paskui buvome pakviesti į muziejų, atleisk man Viešpatie, nenuėjau su visais, nes pamačiau savo brolį asilėlį ir jau negalėjau nuo jo atsitraukti, visaip bandydama jį įamžinti, padarydama gražų jo portretą, bet man nepavyko. Asilėlį puolė musės ir jis turėjo nuo jų gintis mataruodamas galvą, kilnodamas kojas ir pliaukšnodamas uodega, kurią turėjo. Keisčiausia yra tai, jog asilėlio visiškai nebijojau ir apsikabinau per kaklą. Ilgai taip negalėjau išbūti, nes mane irgi pradėjo pulti žiežulos musės.

Nesuprantu, kodėl Lietuvoje tokios brangios pistacijos. Šeimininkas mūsų, svečių, paprašė palaikyti paklodę po medžiu ir daužydamas šaką pagaliu, prikrėtė pistacijų, kurias mes, sėdami ir šnekučiuodamiesi prie stalo, gliaudėme trenkdami akmeniu riešutą arba darbuodamiesi dantimis.

Grįždama galvojau, kad štai mes visi keliaujame tuo pačiu maršrutu, pro tas pačias vietas, daiktus, žmones, bet kiekvienas keliaujame absoliučiai nepakartojamą vienintelę savo kelionę. Štai du žmonės sėdi prie to paties stalo, gurkšnoja tą pačią arbatą iš vienodų puodelių, ir net negalėtum pagalvoti, jog kiekvienas iš jų turi po nuosavą visatą, kurioje ir gyvena. Visai ne šičia.

Ketvirtoji diena Turkijoje. Kaip pas mamą

,,Be perfect, not yourself“. Jei tokia nebūsi, aš tave mušiu.

,,Žmonėms viskas turi būti paprasta ir aišku. Jei nori būti suprasta, negyvenk savo pasaulyje ir jokiu būdu nevartok žodžio ,,refleksija“, – kažkada senais blogais laikais mane mokė specialistas.  upratau pamoką. Būti paprasta puikiai pavyksta. Hamamą ir Marilyn žino visi. Žodis ,,hamamas“ yra kilęs iš lietuvių kalbos ir reiškia ,,kaip pas mamą“. Truputėlį kantrybės, tuoj viską paaiškinsiu. O Marilyn simbolizuoja tobulą moterį, kurios nėra. Tai susiję su mokymų smurtas prieš moteris tema: ,,be perfect, not yourself“. Jei tokia nebūsi, aš tave mušiu. Jei tokia būsi, mušiu vistiek, todėl tu amžinai tobulėsi ir niekada nebūsi patenkinta savimi. Kartą gyveno tokia moteriškė, ji tobulėjo ir tobulėjo ir buvo labai nelaiminga, bet vieną dieną iš aukštybių trenkė žaibas ,,wake up“, ji tapo laisvu  žmogumi. Apie smurtą kalbėti tingiu, neįdomu, o ir niekam tai nepatinka.

,,Žiūrėjau pastėrusiomis akimis ir iš siaubo perkreiptu veidu į gražuolį Osmanų imperijos princą, niekaip negalėdama apsispręsti, priešintis ar ne“

Kiekvieną dieną Turkijoje norisi turėti  dienos įvykių,,vinį“. Jei ,,vinies“ nėra, mes ją susikuriame. Ketvirtą dieną suplanavome eiti į hamamą, turkišką pirtį. Kelionės draugė apie hamamą pripasakojo visokių baisių dalykų, todėl aš labai nerimau prieš turkiškas SPA procedūras. Jau ruošiausi kūną  tidėti į šalį, kai kelionės draugė pasakė, jog tai ne tik kūno, bet ir sielos šventė ir eiti į hamamą Turkijoje yra privalu. Tirtėjau iš baimės, bet ko nepadarysi vardan sielos. Pasiryžau Paryžiui. Hamame mus pasitiko gražuolis Osmanų imperijos princas, viršuje dviem trim sagom prasegtais baltais marškiniais, švelni muzika, vandens čiurlenimas, Budos statulos, maloni ir šilta atmosfera. Princas google translate’rio pagalba mus perspėjo, kad teks palaukti penkiolika minučių, atnešė arbatos, bet aš vis tiek negalėjau nurimti, širdis daužėsi narvelyje į visus šonus. Slapčiomis griebiausi širdies lašų ir toliau lyg niekur nieko žvelgiau į Budos statulas išpūstomis akimis, bandydama jose atrasti vidinę ramybę. Prie manęs vėl su google translate’riu priėjo Osmanų imperijos princas. Angliškai susikalbėti mums nepavyko, tad suradome lietuvių kalbą. Jis man parodė tekstą: ,,Ar jūs būsite gynyboje?“ Žiūrėjau pastėrusiomis akimis ir iš siaubo perkreiptu veidu į gražuolį Osmanų imperijos princą, niekaip negalėdama apsispręsti, priešintis ar ne. Susikaupiu ir kūno kalba bandau byloti, kad nieko nesuprantu. Princas suprato. Matau, kaip jis nepasiduoda ir pasitelkdamas kalbos išteklius, bando situaciją padaryti aiškesnę. Ekrane atsiranda žodžiai ,,šiltas kambarys“. Ak taip, jis klausia, ar mes eisime į ,,šiltą kambarį“? Purtau galvą ranką pridėjusi prie širdies. Susikalbėti mums sekasi puikiai, širdis saugiai tebesiblaško narvelyje. Prie manęs prieina moteris ir nusiveda į kambarį, skendintį prietemoje, kurioje iš lėto sklinda švelnios garso bangos ir masažuoja sielą. Jauna turkė savo stipriomis treniruotomis rankomis pradeda negailestingai masažuoti kiekvieną kūno dalį. Vietomis man norėsi rėkti, kitomis ištrykšta ašaros. Negaliu patikėti, bet ji pradeda žnaibyti prie stuburo ir, lyg to būtų negana, užšoka ant nugaros kaip tigrė ir dar kažką padaro. Galvoje įnirtingai skamba ,,minaretai melsvi“, bet praeina dar kažkiek laiko ir ,,asilėlių balsai“ išnyksta.

Ant kūno leidžiasi muilo debesys

Po masažo nuveda į kitą kambarį ir vėl paguldo ant kito akmeninio plataus stalo. Kūną nupila karštu vandeniu, tokiu karštu, jog vos nenusineria oda. ,,Nieko, galvoju, ištversiu“. Mojuoja virš manęs maišeliu ir vienas po kito ant kūno leidžiasi muilo debesys, kurių milijonas burbuliukų susprogsta ant odos. Paskui kūną pradeda trinti šepečiu metaliniais šeriais.

Nutrynusi kūną liepia sėstis ant marmurinio suolelio ir vėl ant manęs pradeda pilti karštą vandenį su indu, kurį mes, žemaičiai, vadinam „rėndeliu“. Šįkart karštą vandenį pradeda pilti ant galvos. „Puiku, galvoju, oda nenusinėrė, matyt, nori nuimti skalpą ir nupešti, nutvilkiusi kaip vištą“. Sukandusi dantis didvyriškai kenčiu, nusiteikusi blogiausiam scenarijui.

Matau, kaip ji ramiai į savo delnus įsipila šampūno ir deda jį man ant viršugalvio, po to lėtais sukamaisiais judesiais pradeda masažuoti galvą. Staiga suprantu, jog ji plauna man galvą. Visai kaip kažkada vaikystėje mus mažus prausia mama. Mane nuprausė svetimas žmogus. Jauna turkė vėl pila vandenį, karštas vanduo upeliais bėga kūnu, bėga šiltas kalnų upelis ir neša mane į jūrą, kurioje pamažu ištirpstu, atsiduriu ikiembrioninėje būsenoje. „Tai viskas, – pažadina turkė. – Kelionė baigėsi“. Iš lėto viena pareinu į gyvenimą, žiūriu, štai vieškeliu ateina Dievas. Apsirikau, tai sena turkė, vaidinanti musę man prie ausies „Bzzz… bzzz… bzzzz.“

,,O taip, atsakau, labai reikia.“

Žodis ,,hamamas“ yra kilęs iš lietuvių kalbos ir reiškia „kaip pas mamą“. Tikrai tikrai.

Paskutinės dienos turkijoje, 5. Debesis

Brolius latvius pakirto bakterija ir jie ketvirtą dieną iškrito iš projekto ,,Be perfect, not yourself“, kuris iš tikro yra apie dvigubą moterų viktimizaciją. Mes, broliams išreiškę palaikymą, nutarėme nieko nelaukti ir pradėjome veikti. Ekstremalioje situacijoje svarbiausia išsaugoti šaltą protą. Pirmiausia, patikrinome atsargas ir padidinome dozę. Buvome ramūs, esant reikalui, taškai Ankaroje jau buvo žinomi. Be to, vieną mūsų komandos narį infiltravome į kaimynų komandą ir išsiaiškinome, jog broliai suvalgė nevirtų moliuskų gatvėje arba.

Paskutinę dieną Turkijoje tęsiu rašymą apie penktąją dieną ir staiga apima liūdesys, dingsta įkvėpimas juokauti. Suskystėju. Šeštoji, paskutinė diena. Buvo gera. Rytoj išskrendame.

Laiko, atrodo, tiek mažai, o tiek daug norisi išgerti miesto. Siaubingai trūksta miego. Pradeda slėgti nuovargis, nors įspūdžiai, juoda arbata, o kartais jau ir kava užboost’ina. Penkios dienos sprogo ore. Šeštąją nuovargis pradeda imti viršų. Teksto parašymas vakare vidutiniškai atima 3-4 val. laiko, nors esu pakankamai įgudusi. Dar nuotraukų atrinkimas ir suredagavimas. Jei kitą kartą rašyčiau įspūdžius, neprisiriščiau prie dienos. Na, tai buvo pirmas blynas, nežinau, kaip jums, bet man buvo įdomu. Mielai tuo užsiimčiau ir kitąkart. Tai teikia malonumą, rašydama, matyt, susibalansuoju.

Vakar vakare taksi nuvažiavome į Ankaros pilį, prieš mūsų akis atsivėrė milžiniško miesto šviesų jūra. Dabar rašau šias eilutes ir pro atvertas viešbučio balkono duris girdžiu miesto gaudesį, ūžesį, šlamesį. Nemokėčiau tokiame dideliame mieste gyventi, nemokėčiau jo prisijaukinti. Kur nubėgsiu, grįžusi į Lietuvą? Į mišką? Prie jūros? Kaip numaldysiu sielą? Pasiekia ilgesingai skambantys vietinio tikėjimo garsai. Apskritai šios kultūros muzikoje girdžiu daug ilgesio, begalinių tolumų, matau dykumą, kupranugarių vilkstinę, vienoje pusėje oazę, kitoje miražą. Oazė ir vėl pasirodo miražu. Dėliojuosi tolimesnio gyvenimo taškus. Ši kelionė vėl pažadino tikėti. Tikėti gyvenimu. Kiek pastebiu, gyvenimas yra kur kas geresnis ir dosnesnis nei tikiuosi ir taip pranoksta mano menkumą, baimę, įtarumą, nepasitikėjimą. Gyvenimas, kuris didingas kaip pats Atatiurkas su savo reformomis.

Sapne buvau debesis

Už valandos laukia bendri pietūs, po to dar kažkur važiuosime. Reikia eiti apsipirkti, gal kažką lauktuvių kitiems, gal sau, nes Turkijoje viskas pigu, bet labiau norisi pabūti su savo jausmais. Liūdesiu, dėkingumu, ilgesiu, šviesa.

Pavalgę bendrus pietus ir gavę sertifikatus, atsisveikinę išsiskirstome. Dar turime laisvo laiko. Su bendrakeleivėmis nuvykstame į Atatiurko muziejų. Po to – vėl į pilį. Akimirka – ir saulė nusileido.

Tvarkome kelionės formalumus.

Surūkome taikos pypkę. Sudie, Ankara Naktį prieš skrydį mane pažadina pro balkono langą sklindanti giesmė.

Ilgai negaliu užmigti. Ilgiuosi, bet nežinau, ko. Ryte su kambarioke išverčiam vienos Can Bonomo dainos pavadinimą.

Sapne buvau debesis.

#itcouldbebetter

Straipsnis parengtas Mūsų Žinios

Straipsnis patalpintas IKSC komandos